Apie mus

Norite suorganizuoti renginį pas mus? Atvažiuokit į svečius - išsivirsim kavos, apeisim prūso senelio 1922 m. įsigytą žemę, aprodysim erdves ir aptarsim galimybes jums pasidžiaugti šia sodyba. Viskas ko reikia - paskambinti, susipažinti ir ieškoti laisvų datų.

Kol žiema ne už kalnų ir didžioji dalis stovyklautojų laukia vasaros, žiemą po sodybą blaškosi mažiau žmonių nei įprastai - ramybės ieškotojai, “retreat’ai”, poilsiautojai. Taigi, žiemą galit pasitarti dėl dar geresnių sąlygų jūsų džiaugsmams.

Pas mus tilpsit visi - ir seminarų salėse (200+) ir mūsų gerųjų virėjų valgomajame (100+) ir jaukiuose kambariuose nakvoti (100+) ir savo palapinėse išmiegoti (500+).

Pasikalbėję, pasiklausę, pašokę, padainavę, pavalgę ir pamiegoję galėsite pasidžiaugti mūsų gyvūnais, Bonės upelio pakrante, mišku, žaidimo aikštelėmis ir daug daugiau.
Tėvo Hermano Hanso Šulco įkurta 2000 m., Kėkštų k., Kretingos rajone, Jaunimo sodyba yra visus metus veikianti edukacinė darbo ir poilsio stovykla jaunimui ir geros valios suaugusiems. Tai didžiulis kaimo vienkiemis, apsuptas miškų, kur sudarytos geros sąlygos kūrybingam laisvalaikiui ir kitai veiklai.

Jaunimo sodybos tikslas - padėti vaikams ir jaunuoliams iš skurdžių šeimų formuoti pozityvią pasaulėžiūrą, puoselėti dorovę, stiprinti bendruomenines vertybes. Vaikams ir jaunuoliams, jų gausioms šeimoms čia yra teikiama materialinė ir dvasinė pagalba.

Sodybos įkūrėjas yra krikščionių saleziečių kunigas misionierius Hermanas Šulcas, tad čia propaguojamos krikščioniškos vertybės.

Vasarą Jaunimo sodyboje gausu stovyklautojų. Sodybą supantis miškas, šalia tekantis upelis, pamiškėje sirpstančios žemuogės, grynas oras ir begalinė erdvė nei vieno nepaliks abejingo.

Su vaikais dirba pedagogai, psichologai ir studentai, padedantys socialiai remtiniems vaikams ir jaunimui lengviau adaptuotis visuomenėje. Iniciatyvūs ir veiklūs daugiau galimybių gyvenime turintys jaunuoliai sodyboje savanoriauja, o globojami vaikai ir jaunimas kaupia bendravimo ir bendradarbiavimo patirtį, tobulėja kartu su jaunaisiais altruistais. Sodybos vaikus dažnai lanko iš Misijos Ruandoje grįžęs t. Hermanas. Čia ne retai vieši svečiai ir globotiniai iš tolimosios Afrikos.

Šiuo metu sodyboje vyksta nemažai atsinaujinimo darbų, dėl to vis renkam lėšas infrastruktūros gerinimui ir erdvės gražinimui. Vienas iš pasirinktų būdų vystyti atsinaujinimą - pakviesti daugiau žmonių pasidžiaugti jaunimo sodyba, todėl pas mus vyksta platesnio žanro renginių, pvz.: vestuvės, gimtadieniai, klasių išleistuvės, įvairesnės stovyklos ir didesni renginiai.
Nuo 1978 m., Jaunimo sodybos įkūrėjas, kunigas Hermanas Šulcas buvo misonierius Afrikos valstybėje Ruandoje, Musha kaime, esančiame 60 km nuo sostinės Kigalio. Ruanda, kaip misijos šalis, buvo pasirinkta dėl sunkios socialinės gyventojų būklės. Pasak kunigo, atvykus į Ruandą jam buvo labai svarbu pramokti vietos kalbos, kurios supratimas tiesiogiai vestų prie tautinio mentaliteto ir glaudesnio bendradarbiavimo (kunigas moka 9 kalbas).

Pradėjęs misionieriaus veiklą, kunigas dažnai tapdavo ir mediku, nes krašte medicinos paslaugos nėra išplėtotos. Šelpdamas vargšus ir darydamas gerus darbus, kunigas tapo populiarus apylinkėje ir pelnė didžiulį vietinių žmonių pasitikėjimą. Įsteigė Jaunimo sodybą ir Gimnaziją, į kurią vaikai iš tolimesnių kaimų pėsti vaikščiojo net apie 20 km. Jaunimo sodyboje mokė vaikus gyvenimo įgūdžių bei amatų. Joje savo reikmėms buvo auginami gyvuliai, daržovės. Berniukai mokėsi dar ir šaltkalvio, automobilių mechaniko amatų, mergaitės – siūti, keramikos darbų.Kad išmokytų vaikus šeimyniškos dvasios, kunigas į Afriką buvo pasikvietęs ir savo motiną Elžbietą (1916 - 2005), kuri mokė daržininkystės ir veisti naminius paukščius, bei rodė visiems gražų motinišką pavyzdį. Vienu metu, sodyboje gyveno iki 120 vaikų. Gabesnieji siekė mokslų aukštesnėse mokyklose.

1994 m. Ruandoje viena prieš kitą sukilo 2 vietinės gentys. Šis įvykis, vadinamas Ruandos genocidu, per nepilnus 3 mėn. nusinešęs apie 800 000 gyvybių. Tutsiai ir hutai ir anksčiau konfliktavo dėl to, kad baltieji kolonistai labiau pripažino ir į savo tarpą įsileido aukštaūgius ir intelektualių bruožų tutsius. Tutsiai nevalingai ir netikėtai tapo baltųjų favoritais. Santykiai kibirkščiavo ir 1994 m. pasiekė kritinę ribą. Kalbama, kad šis konfliktas buvo specialiai stipriai pakurstytas hutų radikalų ir 90 proc. tutsių, kurie nespėjo pabėgti į kaimynines valstybes, buvo per kelias dienas išžudyti. Genocido vykdytojai ir aukos buvo tos pačios valstybės piliečiai. Žmonės tiesiog viešai buvo kapojami į gabalus mačetėmis.

Šalis 3 mėn. gyveno siaube. Ruanda yra beveik 3 kartus plotu mažesnė už Lietuvą ir per trumpą laiką čia buvo išžudyta arti milijono gyventojų. Žuvo ir didžioji dalis kunigo H.Šulco įkurtos Jaunimo sodybos vaikų. Mačetėmis ir peiliais buvo išskersti ir Ruandos vaikai, viešėję Lietuvoje Nepriklausomybės laikotarpiu. Gyvi liko tik 12 iš 120. Pats kunigas tokio likimo išvengė, nes nespėjo į sodybą grįžti iš sostinės. Kunigas buvo persekiojamas - jį gelbėjo Jungtinių tautų kariškiai. Kuriam laikui turėjęs palikti Ruandą, kunigas gedėjo žuvusiųjų Vokietijoje.

Po 2 mėnesių, kovoms kiek aprimus, kunigas H. Šulcas, grįžęs į Ruandą, rinko iš savanos išbadėjusius vaikus, kurie, regėję tėvų žūtį ir pabėgę nuo žiaurumų, ne tik bijojo žmonių, bet ir ilgam laikui visai nustojo kalbėti. Sutelkęs buvusius padėjėjus, po truputį, per 4 metus, kunigas atstatė Jaunimo sodybą ir įkūrė Našlaityną vaikams, kurių tėvai buvo išžudyti per genčių tarpusavio konfliktą ar mirę iš bado. Sodyboje dabar nuolat gyvena apie 200 našlaičių vaikų ir jaunimo nuo 2 iki 22 metų.Čia pat veikia ir Amatų mokykla, o 2002 m. atidaryta ir nauja Gimnazija, kurioje mokosi iki 500 vaikų iš aplinkinių vietovių ir netgi iš sostinės. Dalis auklėtinių mokosi kitose gimnazijose, keli jau studijuoja Vokietijos, Italijos ir Ruandos universitetuose.

Ruandos gyventojai iki šiol bijo kalbėti apie situaciją šalyje, nes saugumo ir teisingumo čia dar labai trūksta.
Hermanas Jonas Šulcas (Hermann Hans Schulz), Lietuvos kunigas salezietis, misionierius, globos namų, amatų mokyklos ir gimnazijos Ruandoje ir Jaunimo sodybos Kretingos r., Kėkštų kaime, steigėjas, gimė 1939 metų spalio 29 dieną Klaipėdos vokiečio liuterono ir katalikės Elžbietos Mockutės, kilusios iš Abakų kaimo (Kretingos rajonas), šeimoje.

1945 metų kovo mėnesį, artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui ir šeimai traukiantis nuo artėjančios Raudonosios armijos, kunigo tėvas žuvo apšaudymo metu. Likusi našle, mama su šeima apsigyveno Liuneburge (Vokietija), kur dar ilgai gyveno ir kunigo vienintelis vyresnis brolis.

Būsimasis kunigas lankė Vasario-16 osios gimnaziją Hiutenfelde , kuri buvo išlaikoma rėmėjų lėšomis. Nenorėdamas „būti pašalintas dėl neramaus būdo“, persikėlė į Saleziečių berniukų gimnaziją Italijoje. Vėliau H. J. Šulcas baigė pedagogiką ir filosofiją Salesiano institute („Instituto Salesiano Feglizzo“) ir įgijo teologijos licenciato kvalifikaciją. 1968 metais buvo įšventintas kunigu.

1969-1971 metais dirbo Vasario 16-osios gimnazijos (Vokietija) kapelionu, bendrabučio vedėju ir sporto mokytoju. Saleziečiams perėmus misiją Brazilijoje, 1971–1975 metais ten ėjo vikaro pareigas, o San Paule dirbo su jaunimu.

Nuo 1978 metų H. J. Šulcas - misionierius Ruandoje. Daugiau apie Ruandą skaitykite čia.

Misionieriaus mamai atsiėmus 60 ha gimtinės žemės Kėkštų kaime, Žalgirio seniūnijoje, Kretingos rajone, 2000 m. kunigas įsteigė Labdaros ir paramos fondą "Jaunimo sodyba". Čia savaitgaliais suvažiuoja ir atostogų metu stovyklauja vaikai ir jaunimas iš socialinės rizikos šeimų, našlaičiai bei kiti vaikai, kuriems reikalinga pagalba. Taip pat vyksta įvairūs mokymai bei seminarai, stovyklos vaikams ir suaugusiems.
Jaunimo sodyba yra įsteigta Saleziečių krikščioniškų vertybių pagrindu. Pasaulio Saleziečių bendruomenės įkūrėjas yra šv. kunigas Jonas Bosco. Jaunimo sodybos įkūrėjas kunigas H.Šulcas taip pat priklauso kunigų Saleziečių bendruomenei.

Saleziečių žvilgsnis yra nukreiptas į jaunimą, į žmonijos žiedus, kurie brandina savyje mūsų visų ateitį.

Saleziečių Kongregacijos įsteigėjas šv. Kun. Jonas Boskas gimė 1815 m. rugpjūčio 16 d. Italijoje.

Po didžiosios Prancūzijos revoliucijos Italiją slėgė moraliniai ir ekonominiai sunkumai. Kun. Jonas Bosko, matydamas vargingą jaunimą, nusprendė visą gyvenimą paaukoti jam.

Popiežiui pritariant, 1862 metais kun. J. Bosko įsteigė Draugiją, kurią pavadino šv. Pranciškaus Salezo vardu. Draugija popiežiaus aprobuota 1869 m. kovo 1 d.

1901 metai. Tuo laiku šv. kun. Jonas Bosko jau buvo žinomas visame pasaulyje Šią datą galima laikyti pirmaisiais šv. kun. Jono Bosko žingsniais į Lietuvą. (Saleziečių archyve yra keli šv. Kun. Jono Bosko laiškai į Kauną ir Vilnių). Pirmieji saleziečiai į Vilnių atvyko dar 1924 m. rugpjūčio 15 d. Juos pakvietė kun. Karolis Liubianecas. Arkivysk. Jurgiui Matulaičiui leidus, jis perdavė jiems Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią ir Amatų mokyklą su internatu, esančius Gerosios Vilties gatvėje. Arkivyskupas J. Matulaitis 1928 m. rugpjūčio 21 d. vienuoliams pavedė ir Šv. Stepono bažnyčią.

Norite suorganizuoti renginį pas mus? Atvažiuokit į svečius - išsivirsim kavos, apeisim prūso senelio 1922 m. įsigytą žemę, aprodysim erdves ir aptarsim galimybes jums pasidžiaugti šia sodyba. Viskas ko reikia - paskambinti, susipažinti ir ieškoti laisvų datų.

Kol žiema ne už kalnų ir didžioji dalis stovyklautojų laukia vasaros, žiemą po sodybą blaškosi mažiau žmonių nei įprastai - ramybės ieškotojai, “retreat’ai”, poilsiautojai. Taigi, žiemą galit pasitarti dėl dar geresnių sąlygų jūsų džiaugsmams.

Pas mus tilpsit visi - ir seminarų salėse (200+) ir mūsų gerųjų virėjų valgomajame (100+) ir jaukiuose kambariuose nakvoti (100+) ir savo palapinėse išmiegoti (500+).

Pasikalbėję, pasiklausę, pašokę, padainavę, pavalgę ir pamiegoję galėsite pasidžiaugti mūsų gyvūnais, Bonės upelio pakrante, mišku, žaidimo aikštelėmis ir daug daugiau.
Tėvo Hermano Hanso Šulco įkurta 2000 m., Kėkštų k., Kretingos rajone, Jaunimo sodyba yra visus metus veikianti edukacinė darbo ir poilsio stovykla jaunimui ir geros valios suaugusiems. Tai didžiulis kaimo vienkiemis, apsuptas miškų, kur sudarytos geros sąlygos kūrybingam laisvalaikiui ir kitai veiklai.

Jaunimo sodybos tikslas - padėti vaikams ir jaunuoliams iš skurdžių šeimų formuoti pozityvią pasaulėžiūrą, puoselėti dorovę, stiprinti bendruomenines vertybes. Vaikams ir jaunuoliams, jų gausioms šeimoms čia yra teikiama materialinė ir dvasinė pagalba.

Sodybos įkūrėjas yra krikščionių saleziečių kunigas misionierius Hermanas Šulcas, tad čia propaguojamos krikščioniškos vertybės.

Vasarą Jaunimo sodyboje gausu stovyklautojų. Sodybą supantis miškas, šalia tekantis upelis, pamiškėje sirpstančios žemuogės, grynas oras ir begalinė erdvė nei vieno nepaliks abejingo.

Su vaikais dirba pedagogai, psichologai ir studentai, padedantys socialiai remtiniems vaikams ir jaunimui lengviau adaptuotis visuomenėje. Iniciatyvūs ir veiklūs daugiau galimybių gyvenime turintys jaunuoliai sodyboje savanoriauja, o globojami vaikai ir jaunimas kaupia bendravimo ir bendradarbiavimo patirtį, tobulėja kartu su jaunaisiais altruistais. Sodybos vaikus dažnai lanko iš Misijos Ruandoje grįžęs t. Hermanas. Čia ne retai vieši svečiai ir globotiniai iš tolimosios Afrikos.

Šiuo metu sodyboje vyksta nemažai atsinaujinimo darbų, dėl to vis renkam lėšas infrastruktūros gerinimui ir erdvės gražinimui. Vienas iš pasirinktų būdų vystyti atsinaujinimą - pakviesti daugiau žmonių pasidžiaugti jaunimo sodyba, todėl pas mus vyksta platesnio žanro renginių, pvz.: vestuvės, gimtadieniai, klasių išleistuvės, įvairesnės stovyklos ir didesni renginiai.
Nuo 1978 m., Jaunimo sodybos įkūrėjas, kunigas Hermanas Šulcas buvo misonierius Afrikos valstybėje Ruandoje, Musha kaime, esančiame 60 km nuo sostinės Kigalio. Ruanda, kaip misijos šalis, buvo pasirinkta dėl sunkios socialinės gyventojų būklės. Pasak kunigo, atvykus į Ruandą jam buvo labai svarbu pramokti vietos kalbos, kurios supratimas tiesiogiai vestų prie tautinio mentaliteto ir glaudesnio bendradarbiavimo (kunigas moka 9 kalbas).

Pradėjęs misionieriaus veiklą, kunigas dažnai tapdavo ir mediku, nes krašte medicinos paslaugos nėra išplėtotos. Šelpdamas vargšus ir darydamas gerus darbus, kunigas tapo populiarus apylinkėje ir pelnė didžiulį vietinių žmonių pasitikėjimą. Įsteigė Jaunimo sodybą ir Gimnaziją, į kurią vaikai iš tolimesnių kaimų pėsti vaikščiojo net apie 20 km. Jaunimo sodyboje mokė vaikus gyvenimo įgūdžių bei amatų. Joje savo reikmėms buvo auginami gyvuliai, daržovės. Berniukai mokėsi dar ir šaltkalvio, automobilių mechaniko amatų, mergaitės – siūti, keramikos darbų.Kad išmokytų vaikus šeimyniškos dvasios, kunigas į Afriką buvo pasikvietęs ir savo motiną Elžbietą (1916 - 2005), kuri mokė daržininkystės ir veisti naminius paukščius, bei rodė visiems gražų motinišką pavyzdį. Vienu metu, sodyboje gyveno iki 120 vaikų. Gabesnieji siekė mokslų aukštesnėse mokyklose.

1994 m. Ruandoje viena prieš kitą sukilo 2 vietinės gentys. Šis įvykis, vadinamas Ruandos genocidu, per nepilnus 3 mėn. nusinešęs apie 800 000 gyvybių. Tutsiai ir hutai ir anksčiau konfliktavo dėl to, kad baltieji kolonistai labiau pripažino ir į savo tarpą įsileido aukštaūgius ir intelektualių bruožų tutsius. Tutsiai nevalingai ir netikėtai tapo baltųjų favoritais. Santykiai kibirkščiavo ir 1994 m. pasiekė kritinę ribą. Kalbama, kad šis konfliktas buvo specialiai stipriai pakurstytas hutų radikalų ir 90 proc. tutsių, kurie nespėjo pabėgti į kaimynines valstybes, buvo per kelias dienas išžudyti. Genocido vykdytojai ir aukos buvo tos pačios valstybės piliečiai. Žmonės tiesiog viešai buvo kapojami į gabalus mačetėmis.

Šalis 3 mėn. gyveno siaube. Ruanda yra beveik 3 kartus plotu mažesnė už Lietuvą ir per trumpą laiką čia buvo išžudyta arti milijono gyventojų. Žuvo ir didžioji dalis kunigo H.Šulco įkurtos Jaunimo sodybos vaikų. Mačetėmis ir peiliais buvo išskersti ir Ruandos vaikai, viešėję Lietuvoje Nepriklausomybės laikotarpiu. Gyvi liko tik 12 iš 120. Pats kunigas tokio likimo išvengė, nes nespėjo į sodybą grįžti iš sostinės. Kunigas buvo persekiojamas - jį gelbėjo Jungtinių tautų kariškiai. Kuriam laikui turėjęs palikti Ruandą, kunigas gedėjo žuvusiųjų Vokietijoje.

Po 2 mėnesių, kovoms kiek aprimus, kunigas H. Šulcas, grįžęs į Ruandą, rinko iš savanos išbadėjusius vaikus, kurie, regėję tėvų žūtį ir pabėgę nuo žiaurumų, ne tik bijojo žmonių, bet ir ilgam laikui visai nustojo kalbėti. Sutelkęs buvusius padėjėjus, po truputį, per 4 metus, kunigas atstatė Jaunimo sodybą ir įkūrė Našlaityną vaikams, kurių tėvai buvo išžudyti per genčių tarpusavio konfliktą ar mirę iš bado. Sodyboje dabar nuolat gyvena apie 200 našlaičių vaikų ir jaunimo nuo 2 iki 22 metų.Čia pat veikia ir Amatų mokykla, o 2002 m. atidaryta ir nauja Gimnazija, kurioje mokosi iki 500 vaikų iš aplinkinių vietovių ir netgi iš sostinės. Dalis auklėtinių mokosi kitose gimnazijose, keli jau studijuoja Vokietijos, Italijos ir Ruandos universitetuose.

Ruandos gyventojai iki šiol bijo kalbėti apie situaciją šalyje, nes saugumo ir teisingumo čia dar labai trūksta.
Hermanas Jonas Šulcas (Hermann Hans Schulz), Lietuvos kunigas salezietis, misionierius, globos namų, amatų mokyklos ir gimnazijos Ruandoje ir Jaunimo sodybos Kretingos r., Kėkštų kaime, steigėjas, gimė 1939 metų spalio 29 dieną Klaipėdos vokiečio liuterono ir katalikės Elžbietos Mockutės, kilusios iš Abakų kaimo (Kretingos rajonas), šeimoje.

1945 metų kovo mėnesį, artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui ir šeimai traukiantis nuo artėjančios Raudonosios armijos, kunigo tėvas žuvo apšaudymo metu. Likusi našle, mama su šeima apsigyveno Liuneburge (Vokietija), kur dar ilgai gyveno ir kunigo vienintelis vyresnis brolis.

Būsimasis kunigas lankė Vasario-16 osios gimnaziją Hiutenfelde , kuri buvo išlaikoma rėmėjų lėšomis. Nenorėdamas „būti pašalintas dėl neramaus būdo“, persikėlė į Saleziečių berniukų gimnaziją Italijoje. Vėliau H. J. Šulcas baigė pedagogiką ir filosofiją Salesiano institute („Instituto Salesiano Feglizzo“) ir įgijo teologijos licenciato kvalifikaciją. 1968 metais buvo įšventintas kunigu.

1969-1971 metais dirbo Vasario 16-osios gimnazijos (Vokietija) kapelionu, bendrabučio vedėju ir sporto mokytoju. Saleziečiams perėmus misiją Brazilijoje, 1971–1975 metais ten ėjo vikaro pareigas, o San Paule dirbo su jaunimu.

Nuo 1978 metų H. J. Šulcas - misionierius Ruandoje. Daugiau apie Ruandą skaitykite čia.

Misionieriaus mamai atsiėmus 60 ha gimtinės žemės Kėkštų kaime, Žalgirio seniūnijoje, Kretingos rajone, 2000 m. kunigas įsteigė Labdaros ir paramos fondą "Jaunimo sodyba". Čia savaitgaliais suvažiuoja ir atostogų metu stovyklauja vaikai ir jaunimas iš socialinės rizikos šeimų, našlaičiai bei kiti vaikai, kuriems reikalinga pagalba. Taip pat vyksta įvairūs mokymai bei seminarai, stovyklos vaikams ir suaugusiems.
Jaunimo sodyba yra įsteigta Saleziečių krikščioniškų vertybių pagrindu. Pasaulio Saleziečių bendruomenės įkūrėjas yra šv. kunigas Jonas Bosco. Jaunimo sodybos įkūrėjas kunigas H.Šulcas taip pat priklauso kunigų Saleziečių bendruomenei.

Saleziečių žvilgsnis yra nukreiptas į jaunimą, į žmonijos žiedus, kurie brandina savyje mūsų visų ateitį.

Saleziečių Kongregacijos įsteigėjas šv. Kun. Jonas Boskas gimė 1815 m. rugpjūčio 16 d. Italijoje.

Po didžiosios Prancūzijos revoliucijos Italiją slėgė moraliniai ir ekonominiai sunkumai. Kun. Jonas Bosko, matydamas vargingą jaunimą, nusprendė visą gyvenimą paaukoti jam.

Popiežiui pritariant, 1862 metais kun. J. Bosko įsteigė Draugiją, kurią pavadino šv. Pranciškaus Salezo vardu. Draugija popiežiaus aprobuota 1869 m. kovo 1 d.

1901 metai. Tuo laiku šv. kun. Jonas Bosko jau buvo žinomas visame pasaulyje Šią datą galima laikyti pirmaisiais šv. kun. Jono Bosko žingsniais į Lietuvą. (Saleziečių archyve yra keli šv. Kun. Jono Bosko laiškai į Kauną ir Vilnių). Pirmieji saleziečiai į Vilnių atvyko dar 1924 m. rugpjūčio 15 d. Juos pakvietė kun. Karolis Liubianecas. Arkivysk. Jurgiui Matulaičiui leidus, jis perdavė jiems Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią ir Amatų mokyklą su internatu, esančius Gerosios Vilties gatvėje. Arkivyskupas J. Matulaitis 1928 m. rugpjūčio 21 d. vienuoliams pavedė ir Šv. Stepono bažnyčią.

Norite suorganizuoti renginį pas mus? Atvažiuokit į svečius - išsivirsim kavos, apeisim prūso senelio 1922 m. įsigytą žemę, aprodysim erdves ir aptarsim galimybes jums pasidžiaugti šia sodyba. Viskas ko reikia - paskambinti, susipažinti ir ieškoti laisvų datų.

Kol žiema ne už kalnų ir didžioji dalis stovyklautojų laukia vasaros, žiemą po sodybą blaškosi mažiau žmonių nei įprastai - ramybės ieškotojai, “retreat’ai”, poilsiautojai. Taigi, žiemą galit pasitarti dėl dar geresnių sąlygų jūsų džiaugsmams.

Pas mus tilpsit visi - ir seminarų salėse (200+) ir mūsų gerųjų virėjų valgomajame (100+) ir jaukiuose kambariuose nakvoti (100+) ir savo palapinėse išmiegoti (500+).

Pasikalbėję, pasiklausę, pašokę, padainavę, pavalgę ir pamiegoję galėsite pasidžiaugti mūsų gyvūnais, Bonės upelio pakrante, mišku, žaidimo aikštelėmis ir daug daugiau.
Tėvo Hermano Hanso Šulco įkurta 2000 m., Kėkštų k., Kretingos rajone, Jaunimo sodyba yra visus metus veikianti edukacinė darbo ir poilsio stovykla jaunimui ir geros valios suaugusiems. Tai didžiulis kaimo vienkiemis, apsuptas miškų, kur sudarytos geros sąlygos kūrybingam laisvalaikiui ir kitai veiklai.

Jaunimo sodybos tikslas - padėti vaikams ir jaunuoliams iš skurdžių šeimų formuoti pozityvią pasaulėžiūrą, puoselėti dorovę, stiprinti bendruomenines vertybes. Vaikams ir jaunuoliams, jų gausioms šeimoms čia yra teikiama materialinė ir dvasinė pagalba.

Sodybos įkūrėjas yra krikščionių saleziečių kunigas misionierius Hermanas Šulcas, tad čia propaguojamos krikščioniškos vertybės.

Vasarą Jaunimo sodyboje gausu stovyklautojų. Sodybą supantis miškas, šalia tekantis upelis, pamiškėje sirpstančios žemuogės, grynas oras ir begalinė erdvė nei vieno nepaliks abejingo.

Su vaikais dirba pedagogai, psichologai ir studentai, padedantys socialiai remtiniems vaikams ir jaunimui lengviau adaptuotis visuomenėje. Iniciatyvūs ir veiklūs daugiau galimybių gyvenime turintys jaunuoliai sodyboje savanoriauja, o globojami vaikai ir jaunimas kaupia bendravimo ir bendradarbiavimo patirtį, tobulėja kartu su jaunaisiais altruistais. Sodybos vaikus dažnai lanko iš Misijos Ruandoje grįžęs t. Hermanas. Čia ne retai vieši svečiai ir globotiniai iš tolimosios Afrikos.

Šiuo metu sodyboje vyksta nemažai atsinaujinimo darbų, dėl to vis renkam lėšas infrastruktūros gerinimui ir erdvės gražinimui. Vienas iš pasirinktų būdų vystyti atsinaujinimą - pakviesti daugiau žmonių pasidžiaugti jaunimo sodyba, todėl pas mus vyksta platesnio žanro renginių, pvz.: vestuvės, gimtadieniai, klasių išleistuvės, įvairesnės stovyklos ir didesni renginiai.
Nuo 1978 m., Jaunimo sodybos įkūrėjas, kunigas Hermanas Šulcas buvo misonierius Afrikos valstybėje Ruandoje, Musha kaime, esančiame 60 km nuo sostinės Kigalio. Ruanda, kaip misijos šalis, buvo pasirinkta dėl sunkios socialinės gyventojų būklės. Pasak kunigo, atvykus į Ruandą jam buvo labai svarbu pramokti vietos kalbos, kurios supratimas tiesiogiai vestų prie tautinio mentaliteto ir glaudesnio bendradarbiavimo (kunigas moka 9 kalbas).

Pradėjęs misionieriaus veiklą, kunigas dažnai tapdavo ir mediku, nes krašte medicinos paslaugos nėra išplėtotos. Šelpdamas vargšus ir darydamas gerus darbus, kunigas tapo populiarus apylinkėje ir pelnė didžiulį vietinių žmonių pasitikėjimą. Įsteigė Jaunimo sodybą ir Gimnaziją, į kurią vaikai iš tolimesnių kaimų pėsti vaikščiojo net apie 20 km. Jaunimo sodyboje mokė vaikus gyvenimo įgūdžių bei amatų. Joje savo reikmėms buvo auginami gyvuliai, daržovės. Berniukai mokėsi dar ir šaltkalvio, automobilių mechaniko amatų, mergaitės – siūti, keramikos darbų.Kad išmokytų vaikus šeimyniškos dvasios, kunigas į Afriką buvo pasikvietęs ir savo motiną Elžbietą (1916 - 2005), kuri mokė daržininkystės ir veisti naminius paukščius, bei rodė visiems gražų motinišką pavyzdį. Vienu metu, sodyboje gyveno iki 120 vaikų. Gabesnieji siekė mokslų aukštesnėse mokyklose.

1994 m. Ruandoje viena prieš kitą sukilo 2 vietinės gentys. Šis įvykis, vadinamas Ruandos genocidu, per nepilnus 3 mėn. nusinešęs apie 800 000 gyvybių. Tutsiai ir hutai ir anksčiau konfliktavo dėl to, kad baltieji kolonistai labiau pripažino ir į savo tarpą įsileido aukštaūgius ir intelektualių bruožų tutsius. Tutsiai nevalingai ir netikėtai tapo baltųjų favoritais. Santykiai kibirkščiavo ir 1994 m. pasiekė kritinę ribą. Kalbama, kad šis konfliktas buvo specialiai stipriai pakurstytas hutų radikalų ir 90 proc. tutsių, kurie nespėjo pabėgti į kaimynines valstybes, buvo per kelias dienas išžudyti. Genocido vykdytojai ir aukos buvo tos pačios valstybės piliečiai. Žmonės tiesiog viešai buvo kapojami į gabalus mačetėmis.

Šalis 3 mėn. gyveno siaube. Ruanda yra beveik 3 kartus plotu mažesnė už Lietuvą ir per trumpą laiką čia buvo išžudyta arti milijono gyventojų. Žuvo ir didžioji dalis kunigo H.Šulco įkurtos Jaunimo sodybos vaikų. Mačetėmis ir peiliais buvo išskersti ir Ruandos vaikai, viešėję Lietuvoje Nepriklausomybės laikotarpiu. Gyvi liko tik 12 iš 120. Pats kunigas tokio likimo išvengė, nes nespėjo į sodybą grįžti iš sostinės. Kunigas buvo persekiojamas - jį gelbėjo Jungtinių tautų kariškiai. Kuriam laikui turėjęs palikti Ruandą, kunigas gedėjo žuvusiųjų Vokietijoje.

Po 2 mėnesių, kovoms kiek aprimus, kunigas H. Šulcas, grįžęs į Ruandą, rinko iš savanos išbadėjusius vaikus, kurie, regėję tėvų žūtį ir pabėgę nuo žiaurumų, ne tik bijojo žmonių, bet ir ilgam laikui visai nustojo kalbėti. Sutelkęs buvusius padėjėjus, po truputį, per 4 metus, kunigas atstatė Jaunimo sodybą ir įkūrė Našlaityną vaikams, kurių tėvai buvo išžudyti per genčių tarpusavio konfliktą ar mirę iš bado. Sodyboje dabar nuolat gyvena apie 200 našlaičių vaikų ir jaunimo nuo 2 iki 22 metų.Čia pat veikia ir Amatų mokykla, o 2002 m. atidaryta ir nauja Gimnazija, kurioje mokosi iki 500 vaikų iš aplinkinių vietovių ir netgi iš sostinės. Dalis auklėtinių mokosi kitose gimnazijose, keli jau studijuoja Vokietijos, Italijos ir Ruandos universitetuose.

Ruandos gyventojai iki šiol bijo kalbėti apie situaciją šalyje, nes saugumo ir teisingumo čia dar labai trūksta.
Hermanas Jonas Šulcas (Hermann Hans Schulz), Lietuvos kunigas salezietis, misionierius, globos namų, amatų mokyklos ir gimnazijos Ruandoje ir Jaunimo sodybos Kretingos r., Kėkštų kaime, steigėjas, gimė 1939 metų spalio 29 dieną Klaipėdos vokiečio liuterono ir katalikės Elžbietos Mockutės, kilusios iš Abakų kaimo (Kretingos rajonas), šeimoje.

1945 metų kovo mėnesį, artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui ir šeimai traukiantis nuo artėjančios Raudonosios armijos, kunigo tėvas žuvo apšaudymo metu. Likusi našle, mama su šeima apsigyveno Liuneburge (Vokietija), kur dar ilgai gyveno ir kunigo vienintelis vyresnis brolis.

Būsimasis kunigas lankė Vasario-16 osios gimnaziją Hiutenfelde , kuri buvo išlaikoma rėmėjų lėšomis. Nenorėdamas „būti pašalintas dėl neramaus būdo“, persikėlė į Saleziečių berniukų gimnaziją Italijoje. Vėliau H. J. Šulcas baigė pedagogiką ir filosofiją Salesiano institute („Instituto Salesiano Feglizzo“) ir įgijo teologijos licenciato kvalifikaciją. 1968 metais buvo įšventintas kunigu.

1969-1971 metais dirbo Vasario 16-osios gimnazijos (Vokietija) kapelionu, bendrabučio vedėju ir sporto mokytoju. Saleziečiams perėmus misiją Brazilijoje, 1971–1975 metais ten ėjo vikaro pareigas, o San Paule dirbo su jaunimu.

Nuo 1978 metų H. J. Šulcas - misionierius Ruandoje. Daugiau apie Ruandą skaitykite čia.

Misionieriaus mamai atsiėmus 60 ha gimtinės žemės Kėkštų kaime, Žalgirio seniūnijoje, Kretingos rajone, 2000 m. kunigas įsteigė Labdaros ir paramos fondą "Jaunimo sodyba". Čia savaitgaliais suvažiuoja ir atostogų metu stovyklauja vaikai ir jaunimas iš socialinės rizikos šeimų, našlaičiai bei kiti vaikai, kuriems reikalinga pagalba. Taip pat vyksta įvairūs mokymai bei seminarai, stovyklos vaikams ir suaugusiems.
Jaunimo sodyba yra įsteigta Saleziečių krikščioniškų vertybių pagrindu. Pasaulio Saleziečių bendruomenės įkūrėjas yra šv. kunigas Jonas Bosco. Jaunimo sodybos įkūrėjas kunigas H.Šulcas taip pat priklauso kunigų Saleziečių bendruomenei.

Saleziečių žvilgsnis yra nukreiptas į jaunimą, į žmonijos žiedus, kurie brandina savyje mūsų visų ateitį.

Saleziečių Kongregacijos įsteigėjas šv. Kun. Jonas Boskas gimė 1815 m. rugpjūčio 16 d. Italijoje.

Po didžiosios Prancūzijos revoliucijos Italiją slėgė moraliniai ir ekonominiai sunkumai. Kun. Jonas Bosko, matydamas vargingą jaunimą, nusprendė visą gyvenimą paaukoti jam.

Popiežiui pritariant, 1862 metais kun. J. Bosko įsteigė Draugiją, kurią pavadino šv. Pranciškaus Salezo vardu. Draugija popiežiaus aprobuota 1869 m. kovo 1 d.

1901 metai. Tuo laiku šv. kun. Jonas Bosko jau buvo žinomas visame pasaulyje Šią datą galima laikyti pirmaisiais šv. kun. Jono Bosko žingsniais į Lietuvą. (Saleziečių archyve yra keli šv. Kun. Jono Bosko laiškai į Kauną ir Vilnių). Pirmieji saleziečiai į Vilnių atvyko dar 1924 m. rugpjūčio 15 d. Juos pakvietė kun. Karolis Liubianecas. Arkivysk. Jurgiui Matulaičiui leidus, jis perdavė jiems Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią ir Amatų mokyklą su internatu, esančius Gerosios Vilties gatvėje. Arkivyskupas J. Matulaitis 1928 m. rugpjūčio 21 d. vienuoliams pavedė ir Šv. Stepono bažnyčią.

Norite suorganizuoti renginį pas mus? Atvažiuokit į svečius - išsivirsim kavos, apeisim prūso senelio 1922 m. įsigytą žemę, aprodysim erdves ir aptarsim galimybes jums pasidžiaugti šia sodyba. Viskas ko reikia - paskambinti, susipažinti ir ieškoti laisvų datų.

Kol žiema ne už kalnų ir didžioji dalis stovyklautojų laukia vasaros, žiemą po sodybą blaškosi mažiau žmonių nei įprastai - ramybės ieškotojai, “retreat’ai”, poilsiautojai. Taigi, žiemą galit pasitarti dėl dar geresnių sąlygų jūsų džiaugsmams.

Pas mus tilpsit visi - ir seminarų salėse (200+) ir mūsų gerųjų virėjų valgomajame (100+) ir jaukiuose kambariuose nakvoti (100+) ir savo palapinėse išmiegoti (500+).

Pasikalbėję, pasiklausę, pašokę, padainavę, pavalgę ir pamiegoję galėsite pasidžiaugti mūsų gyvūnais, Bonės upelio pakrante, mišku, žaidimo aikštelėmis ir daug daugiau.

Jaunimo Sodyba

Jaunimo sodyba - saleziečių principu t. Hermano Šulco įkurta erdvė - kuri suburia skirtingo plauko ir amžiaus žmones su pagrindiniu tikslu - džiaugtis gyvenimu nepamirštant vargšų. Su 60-ies metų praktika tokios veiklos aplink pasaulį, t. Hermanas sugrįžo į senelio sodybą pasėti daugiau gerumo sėklų mūsų ateičiai ir sulaukti savo ramybės saulėlydžio.

Įkurta 2000 m. birželį, Kėkštų k., Kretingos rajone, Jaunimo sodyba yra visus metus veikianti edukacinė darbo ir poilsio stovykla jaunimui ir geros valios suaugusiems. Tai didžiulis kaimo vienkiemis, apsuptas miškų, kur sudarytos geros sąlygos kūrybingam laisvalaikiui ir kitai veiklai.

Jaunimo sodybos tikslas - padėti vaikams ir jaunuoliams iš skurdžių šeimų formuoti pozityvią pasaulėžiūrą, puoselėti dorovę, stiprinti bendruomenines vertybes. Vaikams ir jaunuoliams, jų gausioms šeimoms čia yra teikiama materialinė ir dvasinė pagalba. Jaunimo sodyba globoja iki 100 vaikų iš: Kretingos ( Padvarių k., Kurmaičių k., Kluonalių k., Dupulčių k., Budrių k., Jokūbavas, Tolių k., Kėkštų k., Trakių k.) bei Klaipėdos raj. ( Kretingalė, Peskojų k., Stančių k., Kalnuvėnų k. ).

Sodybos įkūrėjas yra krikščionių saleziečių kunigas misionierius Hermanas Šulcas, tad čia propaguojamos krikščioniškos vertybės.

Vasarą Jaunimo sodyboje gausu stovyklautojų. Sodybą supantis miškas, šalia tekantis upelis, pamiškėje sirpstančios žemuogės, grynas oras ir begalinė erdvė nei vieno nepalieka abejingo.

Su vaikais dirba pedagogai, psichologai ir studentai, padedantys socialiai remtiniems vaikams ir jaunimui lengviau adaptuotis visuomenėje. Iniciatyvūs ir veiklūs daugiau galimybių gyvenime turintys jaunuoliai sodyboje savanoriauja, o globojami vaikai ir jaunimas kaupia bendravimo ir bendradarbiavimo patirtį, tobulėja kartu su jaunaisiais altruistais. Sodybos vaikus dažnai aplanko iš Misijos Ruandoje grįžęs kunigas J.H. Šulcas. Čia dažnai vieši juodaodžiai svečiai ir kunigo globotiniai iš tolimosios Afrikos.

Jaunimo sodybos kolektyvas yra sukaupęs nemažą patirtį neformaliojo ugdymo srityje. Vadovai ir savanoriai dalyvauja įvairiuose seminaruose. Jaunimo sodyboje savanoriauja studentai, studijuojantys psichologiją, režisūrą, aktorystę, modernujį šokį, muziką, lietuvių ir anglų literatūrą, viešąjį administravimą, istoriją, rekreaciją, socialinį darbą.
Nuo 1978 m., Jaunimo sodybos įkūrėjas, kunigas Hermanas Šulcas yra misonierius Afrikos valstybėje Ruandoje, Musha kaime, esančiame 60 km nuo sostinės Kigalio.

Ruanda, kaip misijos šalis, buvo pasirinkta dėl sunkios socialinės gyventojų būklės.

Pasak kunigo, atvykus į Ruandą jam buvo labai svarbu pramokti vietos kalbos, kurios supratimas tiesiogiai vestų prie tautinio mentaliteto ir glaudesnio bendradarbiavimo (kunigas moka 9 kalbas).

Pradėjęs misionieriaus veiklą, kunigas dažnai tapdavo ir mediku, nes krašte medicinos paslaugos nėra išplėtotos. Šelpdamas vargšus ir darydamas gerus darbus, kunigas tapo populiarus apylinkėje ir pelnė didžiulį vietinių žmonių pasitikėjimą. Įsteigė Jaunimo sodybą ir Gimnaziją, į kurią vaikai iš tolimesnių kaimų pėsti vaikščiojo net apie 20 km. Jaunimo sodyboje mokė vaikus gyvenimo įgūdžių bei amatų. Joje savo reikmėms buvo auginami gyvuliai, daržovės. Berniukai mokėsi dar ir šaltkalvio, automobilių mechaniko amatų, mergaitės – siūti, keramikos darbų.

Kad išmokytų vaikus šeimyniškos dvasios, kunigas į Afriką buvo pasikvietęs ir savo motiną Elžbietą (1916 - 2005), kuri mokė daržininkystės ir veisti naminius paukščius, bei rodė visiems gražų motinišką pavyzdį. Vienu metu, sodyboje gyveno iki 120 vaikų. Gabesnieji siekė mokslų aukštesnėse mokyklose.

1994 m. Ruandoje viena prieš kitą sukilo 2 vietinės gentys. Šis įvykis, vadinamas Ruandos genocidu, per nepilnus 3 mėn. nusinešęs apie 800 000 gyvybių. Tutsiai ir hutai ir anksčiau konfliktavo dėl to, kad baltieji kolonistai labiau pripažino ir į savo tarpą įsileido aukštaūgius ir intelektualių bruožų tutsius. Tutsiai nevalingai ir netikėtai tapo baltųjų favoritais. Santykiai kibirkščiavo ir 1994 m. pasiekė kritinę ribą. Kalbama, kad šis konfliktas buvo specialiai stipriai pakurstytas hutų radikalų ir 90 proc. tutsių, kurie nespėjo pabėgti į kaimynines valstybes, buvo per kelias dienas išžudyti. Genocido vykdytojai ir aukos buvo tos pačios valstybės piliečiai. Žmonės tiesiog viešai buvo kapojami į gabalus mačetėmis ( mačetė - ilgas aštrus, lenktas peilis ).

Šalis 3 mėn. gyveno siaube. Ruanda yra beveik 3 kartus plotu mažesnė už Lietuvą ir per trumpą laiką čia buvo išžudyta arti milijono gyventojų. Žuvo ir didžioji dalis kunigo H.Šulco įkurtos Jaunimo sodybos vaikų. Mačetėmis ir peiliais buvo išskersti ir juodaodžiai vaikai, viešėję Lietuvoje Nepriklausomybės laikotarpiu. Gyvi liko tik 12 iš 120. Pats kunigas tokio likimo išvengė, nes nespėjo į sodybą grįžti iš sostinės. Kunigas buvo persekiojamas - jį gelbėjo Jungtinių tautų kariškiai. Kuriam laikui turėjęs palikti Ruandą, kunigas gedėjo žuvusiųjų Vokietijoje.

Po 2 mėnesių, kovoms kiek aprimus, kunigas H. Šulcas, grįžęs į Ruandą, rinko iš savanos išbadėjusius vaikus, kurie, regėję tėvų žūtį ir pabėgę nuo žiaurumų, ne tik bijojo žmonių, bet ir ilgam laikui visai nustojo kalbėti.

Sutelkęs buvusius padėjėjus, po truputį, per 4 metus, kunigas atstatė Jaunimo sodybą ir įkūrė Našlaityną vaikams, kurių tėvai buvo išžudyti per genčių tarpusavio konfliktą ar mirę iš bado.

Sodyboje dabar nuolat gyvena apie 200 našlaičių vaikų ir jaunimo nuo 2 iki 22 metų.Čia pat veikia ir Amatų mokykla, o 2002 m. atidaryta ir nauja Gimnazija, kurioje mokosi iki 400 vaikų iš aplinkinių vietovių ir netgi iš sostinės. Dalis auklėtinių mokosi kitose gimnazijose, keli jau studijuoja Vokietijos, Italijos ir Ruandos universitetuose.

Ruandos gyventojai iki šiol bijo kalbėti apie situaciją šalyje, nes saugumo ir teisingumo čia dar labai trūksta.
Hermanas Jonas Šulcas (Hermann Hans Schulz), Lietuvos kunigas salezietis, misionierius, globos namų, amatų mokyklos ir gimnazijos Ruandoje ir Jaunimo sodybos Kretingos r., Kėkštų kaime, steigėjas, gimė 1939 metų spalio 29 dieną Klaipėdos vokiečio liuterono ir katalikės Elžbietos Mockutės, kilusios iš Abakų kaimo (Kretingos rajonas), šeimoje.

1945 metų kovo mėnesį, artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui ir šeimai traukiantis nuo artėjančios Raudonosios armijos, kunigo tėvas žuvo apšaudymo metu. Likusi našle, mama su šeima apsigyveno Liuneburge (Vokietija), kur iki šiol tebegyvena kunigo brolis.

Būsimasis kunigas lankė Vasario-16 osios gimnaziją Hiutenfelde , kuri buvo išlaikoma rėmėjų lėšomis. Nenorėdamas „būti pašalintas dėl neramaus būdo“, persikėlė į Saleziečių berniukų gimnaziją Italijoje. Vėliau H. J. Šulcas baigė pedagogiką ir filosofiją Salesiano institute („Instituto Salesiano Feglizzo“) ir įgijo teologijos licenciato kvalifikaciją. 1968 metais buvo įšventintas kunigu.

1969-1971 metais dirbo Vasario 16-osios gimnazijos (Vokietija) kapelionu, bendrabučio vedėju ir sporto mokytoju. Saleziečiams perėmus misiją Brazilijoje, 1971–1975 metais ten ėjo vikaro pareigas, o San Paule dirbo su jaunimu.

Nuo 1978 metų H. J. Šulcas - misionierius Ruandoje, Mušos kaime, esančiame už 60 km nuo sostinės Kigalio. Pramokęs vietos kalbos ir pradėjęs misionierišką veiklą, o dažnai tapdamas ir mediku, nes krašte medicina nėra išplėtota, čia tapo populiarus. 1982 metais įsteigė Jaunimo sodybą ir mokyklą, į kurią vaikai iš tolimesnių kaimų pėsčiomis vaikščiojo net iki 20 km. Tačiau 1994 metais prasidėjo Ruandos genocidas. Per 100 dienų beveik tris kartus plotu už Lietuvą mažesnėje Ruandoje buvo išžudyta iki milijono gyventojų. Žuvo ir didžioji dalis Jaunimo sodybos vaikų. Mačetėmis ir peiliais nužudyti vaikai, kuriuos H. J. Šulcas Nepriklausomybės pradžioje buvo atsivežęs ir į Lietuvą. Iš visos sodybos gyvi liko tik 12 vaikų. Pats kunigas žiauraus likimo išvengė, bet buvo persekiojamas. Jį išgelbėjo Jungtinių Tautų kariškiai, priėmę į tanką. Kuriam laikui turėjęs palikti Ruandą, kunigas gyveno Vokietijoje. Po dvejų metų (1996) grįžęs į Ruandą ir surinkęs padėjėjus, atstatė Jaunimo sodybą našlaičiams vaikams, kurių tėvai buvo išžudyti per genčių tarpusavio karus ar mirę iš bado. Sodyboje nuolat gyvena apie 200 našlaičių nuo 2 iki 22 metų. Čia yra įsteigta amatų mokykla, o 2002 m. atidaryta ir gimnazija, kurioje mokosi iki 400 vaikų iš aplinkinių vietovių, netgi sostinės senatorių bei diplomatų vaikai. Dalis auklėtinių mokosi kitose gimnazijose, keli jau studijuoja Vokietijos, Italijos ir Ruandos universitetuose.

Misionieriaus mamai atsiėmus 60 ha gimtinės žemės Kėkštų kaime, Žalgirio seniūnijoje, Kretingos rajone, 2000 m. kunigas įsteigė Labdaros ir paramos fondą "Jaunimo sodyba". Čia savaitgaliais suvažiuoja ir atostogų metu stovyklauja vaikai ir jaunimas iš socialinės rizikos šeimų, našlaičiai bei kiti vaikai, kuriems reikalinga pagalba. Taip pat vyksta įvairūs mokymai bei seminarai, stovyklos vaikams ir suaugusiems.
Jaunimo sodyba yra įsteigta Saleziečių krikščioniškų vertybių pagrindu. Pasaulio Saleziečių bendruomenės įkūrėjas yra kunigas Jonas Bosco. Jaunimo sodybos įkūrėjas kunigas H.Šulcas taip pat priklauso kunigų Saleziečių bendruomenei.

Saleziečių žvilgsnis yra nukreiptas į jaunimą, į žmonijos žiedus, kurie brandina savyje mūsų visų ateitį.

Saleziečių Kongregacijos įsteigėjas šv. Kun. Jonas Boskas gimė 1815 m. rugpjūčio 16 d. Italijoje.

Po didžiosios Prancūzijos revoliucijos Italiją slėgė moraliniai ir ekonominiai sunkumai. Kun. Jonas Bosko, matydamas vargingą jaunimą, nusprendė visą gyvenimą paaukoti jam.

Popiežiui pritariant, 1862 metais kun. J. Bosko įsteigė Draugiją, kurią pavadino šv. Pranciškaus Salezo vardu. Draugija popiežiaus aprobuota 1869 m. kovo 1 d.

1901 metai. Tuo laiku šv. kun. Jonas Bosko jau buvo žinomas visame pasaulyje Šią datą galima laikyti pirmaisiais šv. kun. Jono Bosko žingsniais į Lietuvą. (Saleziečių archyve yra keli šv. Kun. Jono Bosko laiškai į Kauną ir Vilnių). Pirmieji saleziečiai į Vilnių atvyko dar 1924 m. rugpjūčio 15 d. Juos pakvietė kun. Karolis Liubianecas. Arkivysk. Jurgiui Matulaičiui leidus, jis perdavė jiems Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią ir Amatų mokyklą su internatu, esančius Gerosios Vilties gatvėje. Arkivyskupas J. Matulaitis 1928 m. rugpjūčio 21 d. vienuoliams pavedė ir Šv. Stepono bažnyčią.

Apie mus

Įkurta 2000 m. birželį, Kėkštų k., Kretingos rajone, Jaunimo sodyba yra visus metus veikianti edukacinė darbo ir poilsio stovykla jaunimui ir geros valios suaugusiems. Tai didžiulis kaimo vienkiemis, apsuptas miškų, kur sudarytos geros sąlygos kūrybingam laisvalaikiui ir kitai veiklai.

Jaunimo sodybos tikslas - padėti vaikams ir jaunuoliams iš skurdžių šeimų formuoti pozityvią pasaulėžiūrą, puoselėti dorovę, stiprinti bendruomenines vertybes. Vaikams ir jaunuoliams, jų gausioms šeimoms čia yra teikiama materialinė ir dvasinė pagalba. Jaunimo sodyba globoja iki 100 vaikų iš: Kretingos ( Padvarių k., Kurmaičių k., Kluonalių k., Dupulčių k., Budrių k., Jokūbavas, Tolių k., Kėkštų k., Trakių k.) bei Klaipėdos raj. ( Kretingalė, Peskojų k., Stančių k., Kalnuvėnų k. ).

Sodybos įkūrėjas yra krikščionių saleziečių kunigas misionierius Hermanas Šulcas, tad čia propaguojamos krikščioniškos vertybės.

Vasarą Jaunimo sodyboje gausu stovyklautojų. Sodybą supantis miškas, šalia tekantis upelis, pamiškėje sirpstančios žemuogės, grynas oras ir begalinė erdvė nei vieno nepalieka abejingo.

Su vaikais dirba pedagogai, psichologai ir studentai, padedantys socialiai remtiniems vaikams ir jaunimui lengviau adaptuotis visuomenėje. Iniciatyvūs ir veiklūs daugiau galimybių gyvenime turintys jaunuoliai sodyboje savanoriauja, o globojami vaikai ir jaunimas kaupia bendravimo ir bendradarbiavimo patirtį, tobulėja kartu su jaunaisiais altruistais. Sodybos vaikus dažnai aplanko iš Misijos Ruandoje grįžęs kunigas J.H. Šulcas. Čia dažnai vieši juodaodžiai svečiai ir kunigo globotiniai iš tolimosios Afrikos.

Jaunimo sodybos kolektyvas yra sukaupęs nemažą patirtį neformaliojo ugdymo srityje. Vadovai ir savanoriai dalyvauja įvairiuose seminaruose. Jaunimo sodyboje savanoriauja studentai, studijuojantys psichologiją, režisūrą, aktorystę, modernujį šokį, muziką, lietuvių ir anglų literatūrą, viešąjį administravimą, istoriją, rekreaciją, socialinį darbą.
Nuo 1978 m., Jaunimo sodybos įkūrėjas, kunigas Hermanas Šulcas yra misonierius Afrikos valstybėje Ruandoje, Musha kaime, esančiame 60 km nuo sostinės Kigalio.

Ruanda, kaip misijos šalis, buvo pasirinkta dėl sunkios socialinės gyventojų būklės.

Pasak kunigo, atvykus į Ruandą jam buvo labai svarbu pramokti vietos kalbos, kurios supratimas tiesiogiai vestų prie tautinio mentaliteto ir glaudesnio bendradarbiavimo (kunigas moka 9 kalbas).

Pradėjęs misionieriaus veiklą, kunigas dažnai tapdavo ir mediku, nes krašte medicinos paslaugos nėra išplėtotos. Šelpdamas vargšus ir darydamas gerus darbus, kunigas tapo populiarus apylinkėje ir pelnė didžiulį vietinių žmonių pasitikėjimą. Įsteigė Jaunimo sodybą ir Gimnaziją, į kurią vaikai iš tolimesnių kaimų pėsti vaikščiojo net apie 20 km. Jaunimo sodyboje mokė vaikus gyvenimo įgūdžių bei amatų. Joje savo reikmėms buvo auginami gyvuliai, daržovės. Berniukai mokėsi dar ir šaltkalvio, automobilių mechaniko amatų, mergaitės – siūti, keramikos darbų.

Kad išmokytų vaikus šeimyniškos dvasios, kunigas į Afriką buvo pasikvietęs ir savo motiną Elžbietą (1916 - 2005), kuri mokė daržininkystės ir veisti naminius paukščius, bei rodė visiems gražų motinišką pavyzdį. Vienu metu, sodyboje gyveno iki 120 vaikų. Gabesnieji siekė mokslų aukštesnėse mokyklose.

1994 m. Ruandoje viena prieš kitą sukilo 2 vietinės gentys. Šis įvykis, vadinamas Ruandos genocidu, per nepilnus 3 mėn. nusinešęs apie 800 000 gyvybių. Tutsiai ir hutai ir anksčiau konfliktavo dėl to, kad baltieji kolonistai labiau pripažino ir į savo tarpą įsileido aukštaūgius ir intelektualių bruožų tutsius. Tutsiai nevalingai ir netikėtai tapo baltųjų favoritais. Santykiai kibirkščiavo ir 1994 m. pasiekė kritinę ribą. Kalbama, kad šis konfliktas buvo specialiai stipriai pakurstytas hutų radikalų ir 90 proc. tutsių, kurie nespėjo pabėgti į kaimynines valstybes, buvo per kelias dienas išžudyti. Genocido vykdytojai ir aukos buvo tos pačios valstybės piliečiai. Žmonės tiesiog viešai buvo kapojami į gabalus mačetėmis ( mačetė - ilgas aštrus, lenktas peilis ).

Šalis 3 mėn. gyveno siaube. Ruanda yra beveik 3 kartus plotu mažesnė už Lietuvą ir per trumpą laiką čia buvo išžudyta arti milijono gyventojų. Žuvo ir didžioji dalis kunigo H.Šulco įkurtos Jaunimo sodybos vaikų. Mačetėmis ir peiliais buvo išskersti ir juodaodžiai vaikai, viešėję Lietuvoje Nepriklausomybės laikotarpiu. Gyvi liko tik 12 iš 120. Pats kunigas tokio likimo išvengė, nes nespėjo į sodybą grįžti iš sostinės. Kunigas buvo persekiojamas - jį gelbėjo Jungtinių tautų kariškiai. Kuriam laikui turėjęs palikti Ruandą, kunigas gedėjo žuvusiųjų Vokietijoje.

Po 2 mėnesių, kovoms kiek aprimus, kunigas H. Šulcas, grįžęs į Ruandą, rinko iš savanos išbadėjusius vaikus, kurie, regėję tėvų žūtį ir pabėgę nuo žiaurumų, ne tik bijojo žmonių, bet ir ilgam laikui visai nustojo kalbėti.

Sutelkęs buvusius padėjėjus, po truputį, per 4 metus, kunigas atstatė Jaunimo sodybą ir įkūrė Našlaityną vaikams, kurių tėvai buvo išžudyti per genčių tarpusavio konfliktą ar mirę iš bado.

Sodyboje dabar nuolat gyvena apie 200 našlaičių vaikų ir jaunimo nuo 2 iki 22 metų.Čia pat veikia ir Amatų mokykla, o 2002 m. atidaryta ir nauja Gimnazija, kurioje mokosi iki 400 vaikų iš aplinkinių vietovių ir netgi iš sostinės. Dalis auklėtinių mokosi kitose gimnazijose, keli jau studijuoja Vokietijos, Italijos ir Ruandos universitetuose.

Ruandos gyventojai iki šiol bijo kalbėti apie situaciją šalyje, nes saugumo ir teisingumo čia dar labai trūksta.
Hermanas Jonas Šulcas (Hermann Hans Schulz), Lietuvos kunigas salezietis, misionierius, globos namų, amatų mokyklos ir gimnazijos Ruandoje ir Jaunimo sodybos Kretingos r., Kėkštų kaime, steigėjas, gimė 1939 metų spalio 29 dieną Klaipėdos vokiečio liuterono ir katalikės Elžbietos Mockutės, kilusios iš Abakų kaimo (Kretingos rajonas), šeimoje.

1945 metų kovo mėnesį, artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui ir šeimai traukiantis nuo artėjančios Raudonosios armijos, kunigo tėvas žuvo apšaudymo metu. Likusi našle, mama su šeima apsigyveno Liuneburge (Vokietija), kur iki šiol tebegyvena kunigo brolis.

Būsimasis kunigas lankė Vasario-16 osios gimnaziją Hiutenfelde , kuri buvo išlaikoma rėmėjų lėšomis. Nenorėdamas „būti pašalintas dėl neramaus būdo“, persikėlė į Saleziečių berniukų gimnaziją Italijoje. Vėliau H. J. Šulcas baigė pedagogiką ir filosofiją Salesiano institute („Instituto Salesiano Feglizzo“) ir įgijo teologijos licenciato kvalifikaciją. 1968 metais buvo įšventintas kunigu.

1969-1971 metais dirbo Vasario 16-osios gimnazijos (Vokietija) kapelionu, bendrabučio vedėju ir sporto mokytoju. Saleziečiams perėmus misiją Brazilijoje, 1971–1975 metais ten ėjo vikaro pareigas, o San Paule dirbo su jaunimu.

Nuo 1978 metų H. J. Šulcas - misionierius Ruandoje, Mušos kaime, esančiame už 60 km nuo sostinės Kigalio. Pramokęs vietos kalbos ir pradėjęs misionierišką veiklą, o dažnai tapdamas ir mediku, nes krašte medicina nėra išplėtota, čia tapo populiarus. 1982 metais įsteigė Jaunimo sodybą ir mokyklą, į kurią vaikai iš tolimesnių kaimų pėsčiomis vaikščiojo net iki 20 km. Tačiau 1994 metais prasidėjo Ruandos genocidas. Per 100 dienų beveik tris kartus plotu už Lietuvą mažesnėje Ruandoje buvo išžudyta iki milijono gyventojų. Žuvo ir didžioji dalis Jaunimo sodybos vaikų. Mačetėmis ir peiliais nužudyti vaikai, kuriuos H. J. Šulcas Nepriklausomybės pradžioje buvo atsivežęs ir į Lietuvą. Iš visos sodybos gyvi liko tik 12 vaikų. Pats kunigas žiauraus likimo išvengė, bet buvo persekiojamas. Jį išgelbėjo Jungtinių Tautų kariškiai, priėmę į tanką. Kuriam laikui turėjęs palikti Ruandą, kunigas gyveno Vokietijoje. Po dvejų metų (1996) grįžęs į Ruandą ir surinkęs padėjėjus, atstatė Jaunimo sodybą našlaičiams vaikams, kurių tėvai buvo išžudyti per genčių tarpusavio karus ar mirę iš bado. Sodyboje nuolat gyvena apie 200 našlaičių nuo 2 iki 22 metų. Čia yra įsteigta amatų mokykla, o 2002 m. atidaryta ir gimnazija, kurioje mokosi iki 400 vaikų iš aplinkinių vietovių, netgi sostinės senatorių bei diplomatų vaikai. Dalis auklėtinių mokosi kitose gimnazijose, keli jau studijuoja Vokietijos, Italijos ir Ruandos universitetuose.

Misionieriaus mamai atsiėmus 60 ha gimtinės žemės Kėkštų kaime, Žalgirio seniūnijoje, Kretingos rajone, 2000 m. kunigas įsteigė Labdaros ir paramos fondą "Jaunimo sodyba". Čia savaitgaliais suvažiuoja ir atostogų metu stovyklauja vaikai ir jaunimas iš socialinės rizikos šeimų, našlaičiai bei kiti vaikai, kuriems reikalinga pagalba. Taip pat vyksta įvairūs mokymai bei seminarai, stovyklos vaikams ir suaugusiems.
Jaunimo sodyba yra įsteigta Saleziečių krikščioniškų vertybių pagrindu. Pasaulio Saleziečių bendruomenės įkūrėjas yra kunigas Jonas Bosco. Jaunimo sodybos įkūrėjas kunigas H.Šulcas taip pat priklauso kunigų Saleziečių bendruomenei.

Saleziečių žvilgsnis yra nukreiptas į jaunimą, į žmonijos žiedus, kurie brandina savyje mūsų visų ateitį.

Saleziečių Kongregacijos įsteigėjas šv. Kun. Jonas Boskas gimė 1815 m. rugpjūčio 16 d. Italijoje.

Po didžiosios Prancūzijos revoliucijos Italiją slėgė moraliniai ir ekonominiai sunkumai. Kun. Jonas Bosko, matydamas vargingą jaunimą, nusprendė visą gyvenimą paaukoti jam.

Popiežiui pritariant, 1862 metais kun. J. Bosko įsteigė Draugiją, kurią pavadino šv. Pranciškaus Salezo vardu. Draugija popiežiaus aprobuota 1869 m. kovo 1 d.

1901 metai. Tuo laiku šv. kun. Jonas Bosko jau buvo žinomas visame pasaulyje Šią datą galima laikyti pirmaisiais šv. kun. Jono Bosko žingsniais į Lietuvą. (Saleziečių archyve yra keli šv. Kun. Jono Bosko laiškai į Kauną ir Vilnių). Pirmieji saleziečiai į Vilnių atvyko dar 1924 m. rugpjūčio 15 d. Juos pakvietė kun. Karolis Liubianecas. Arkivysk. Jurgiui Matulaičiui leidus, jis perdavė jiems Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią ir Amatų mokyklą su internatu, esančius Gerosios Vilties gatvėje. Arkivyskupas J. Matulaitis 1928 m. rugpjūčio 21 d. vienuoliams pavedė ir Šv. Stepono bažnyčią.
Stovyklautojai
Mokiniai ir mokytojai
Ramybės ieškotojai
Sportininkai
Šokėjai
Aktoriai
Muzikantai
Vargšai
“Retreat’ai”
Bendruomėnių šventės
Įmonių seminarai
Sąskrydžiai
Vestuvės
Gimtadieniai
Įvairūs

būreliai
Koncertai

Tėvo Hermano Hanso Šulco įkurta 2000 m., Kėkštų k., Kretingos rajone, Jaunimo sodyba yra visus metus veikianti edukacinė darbo ir poilsio stovykla jaunimui ir geros valios suaugusiems. Tai didžiulis kaimo vienkiemis, apsuptas miškų, kur sudarytos geros sąlygos kūrybingam laisvalaikiui ir kitai veiklai.

Jaunimo sodybos tikslas - padėti vaikams ir jaunuoliams iš skurdžių šeimų formuoti pozityvią pasaulėžiūrą, puoselėti dorovę, stiprinti bendruomenines vertybes. Vaikams ir jaunuoliams, jų gausioms šeimoms čia yra teikiama materialinė ir dvasinė pagalba.

Sodybos įkūrėjas yra krikščionių saleziečių kunigas misionierius Hermanas Šulcas, tad čia propaguojamos krikščioniškos vertybės.

Vasarą Jaunimo sodyboje gausu stovyklautojų. Sodybą supantis miškas, šalia tekantis upelis, pamiškėje sirpstančios žemuogės, grynas oras ir begalinė erdvė nei vieno nepaliks abejingo.

Su vaikais dirba pedagogai, psichologai ir studentai, padedantys socialiai remtiniems vaikams ir jaunimui lengviau adaptuotis visuomenėje. Iniciatyvūs ir veiklūs daugiau galimybių gyvenime turintys jaunuoliai sodyboje savanoriauja, o globojami vaikai ir jaunimas kaupia bendravimo ir bendradarbiavimo patirtį, tobulėja kartu su jaunaisiais altruistais. Sodybos vaikus dažnai lanko iš Misijos Ruandoje grįžęs t. Hermanas. Čia ne retai vieši svečiai ir globotiniai iš tolimosios Afrikos.

Šiuo metu sodyboje vyksta nemažai atsinaujinimo darbų, dėl to vis renkam lėšas infrastruktūros gerinimui ir erdvės gražinimui. Vienas iš pasirinktų būdų vystyti atsinaujinimą - pakviesti daugiau žmonių pasidžiaugti jaunimo sodyba, todėl pas mus vyksta platesnio žanro renginių, pvz.: vestuvės, gimtadieniai, klasių išleistuvės, įvairesnės stovyklos ir didesni renginiai.

Nuo 1978 m., Jaunimo sodybos įkūrėjas, kunigas Hermanas Šulcas buvo misonierius Afrikos valstybėje Ruandoje, Musha kaime, esančiame 60 km nuo sostinės Kigalio. Ruanda, kaip misijos šalis, buvo pasirinkta dėl sunkios socialinės gyventojų būklės. Pasak kunigo, atvykus į Ruandą jam buvo labai svarbu pramokti vietos kalbos, kurios supratimas tiesiogiai vestų prie tautinio mentaliteto ir glaudesnio bendradarbiavimo (kunigas moka 9 kalbas).

Pradėjęs misionieriaus veiklą, kunigas dažnai tapdavo ir mediku, nes krašte medicinos paslaugos nėra išplėtotos. Šelpdamas vargšus ir darydamas gerus darbus, kunigas tapo populiarus apylinkėje ir pelnė didžiulį vietinių žmonių pasitikėjimą. Įsteigė Jaunimo sodybą ir Gimnaziją, į kurią vaikai iš tolimesnių kaimų pėsti vaikščiojo net apie 20 km. Jaunimo sodyboje mokė vaikus gyvenimo įgūdžių bei amatų. Joje savo reikmėms buvo auginami gyvuliai, daržovės. Berniukai mokėsi dar ir šaltkalvio, automobilių mechaniko amatų, mergaitės – siūti, keramikos darbų.Kad išmokytų vaikus šeimyniškos dvasios, kunigas į Afriką buvo pasikvietęs ir savo motiną Elžbietą (1916 - 2005), kuri mokė daržininkystės ir veisti naminius paukščius, bei rodė visiems gražų motinišką pavyzdį. Vienu metu, sodyboje gyveno iki 120 vaikų. Gabesnieji siekė mokslų aukštesnėse mokyklose.

1994 m. Ruandoje viena prieš kitą sukilo 2 vietinės gentys. Šis įvykis, vadinamas Ruandos genocidu, per nepilnus 3 mėn. nusinešęs apie 800 000 gyvybių. Tutsiai ir hutai ir anksčiau konfliktavo dėl to, kad baltieji kolonistai labiau pripažino ir į savo tarpą įsileido aukštaūgius ir intelektualių bruožų tutsius. Tutsiai nevalingai ir netikėtai tapo baltųjų favoritais. Santykiai kibirkščiavo ir 1994 m. pasiekė kritinę ribą. Kalbama, kad šis konfliktas buvo specialiai stipriai pakurstytas hutų radikalų ir 90 proc. tutsių, kurie nespėjo pabėgti į kaimynines valstybes, buvo per kelias dienas išžudyti. Genocido vykdytojai ir aukos buvo tos pačios valstybės piliečiai. Žmonės tiesiog viešai buvo kapojami į gabalus mačetėmis.

Šalis 3 mėn. gyveno siaube. Ruanda yra beveik 3 kartus plotu mažesnė už Lietuvą ir per trumpą laiką čia buvo išžudyta arti milijono gyventojų. Žuvo ir didžioji dalis kunigo H.Šulco įkurtos Jaunimo sodybos vaikų. Mačetėmis ir peiliais buvo išskersti ir Ruandos vaikai, viešėję Lietuvoje Nepriklausomybės laikotarpiu. Gyvi liko tik 12 iš 120. Pats kunigas tokio likimo išvengė, nes nespėjo į sodybą grįžti iš sostinės. Kunigas buvo persekiojamas - jį gelbėjo Jungtinių tautų kariškiai. Kuriam laikui turėjęs palikti Ruandą, kunigas gedėjo žuvusiųjų Vokietijoje.

Po 2 mėnesių, kovoms kiek aprimus, kunigas H. Šulcas, grįžęs į Ruandą, rinko iš savanos išbadėjusius vaikus, kurie, regėję tėvų žūtį ir pabėgę nuo žiaurumų, ne tik bijojo žmonių, bet ir ilgam laikui visai nustojo kalbėti. Sutelkęs buvusius padėjėjus, po truputį, per 4 metus, kunigas atstatė Jaunimo sodybą ir įkūrė Našlaityną vaikams, kurių tėvai buvo išžudyti per genčių tarpusavio konfliktą ar mirę iš bado. Sodyboje dabar nuolat gyvena apie 200 našlaičių vaikų ir jaunimo nuo 2 iki 22 metų.Čia pat veikia ir Amatų mokykla, o 2002 m. atidaryta ir nauja Gimnazija, kurioje mokosi iki 500 vaikų iš aplinkinių vietovių ir netgi iš sostinės. Dalis auklėtinių mokosi kitose gimnazijose, keli jau studijuoja Vokietijos, Italijos ir Ruandos universitetuose.

Ruandos gyventojai iki šiol bijo kalbėti apie situaciją šalyje, nes saugumo ir teisingumo čia dar labai trūksta.

Jaunimo sodyba yra įsteigta Saleziečių krikščioniškų vertybių pagrindu. Pasaulio Saleziečių bendruomenės įkūrėjas yra šv. kunigas Jonas Bosco. Jaunimo sodybos įkūrėjas kunigas H.Šulcas taip pat priklauso kunigų Saleziečių bendruomenei.

Saleziečių žvilgsnis yra nukreiptas į jaunimą, į žmonijos žiedus, kurie brandina savyje mūsų visų ateitį.

Saleziečių Kongregacijos įsteigėjas šv. Kun. Jonas Boskas gimė 1815 m. rugpjūčio 16 d. Italijoje.

Po didžiosios Prancūzijos revoliucijos Italiją slėgė moraliniai ir ekonominiai sunkumai. Kun. Jonas Bosko, matydamas vargingą jaunimą, nusprendė visą gyvenimą paaukoti jam.

Popiežiui pritariant, 1862 metais kun. J. Bosko įsteigė Draugiją, kurią pavadino šv. Pranciškaus Salezo vardu. Draugija popiežiaus aprobuota 1869 m. kovo 1 d.

1901 metai. Tuo laiku šv. kun. Jonas Bosko jau buvo žinomas visame pasaulyje Šią datą galima laikyti pirmaisiais šv. kun. Jono Bosko žingsniais į Lietuvą. (Saleziečių archyve yra keli šv. Kun. Jono Bosko laiškai į Kauną ir Vilnių). Pirmieji saleziečiai į Vilnių atvyko dar 1924 m. rugpjūčio 15 d. Juos pakvietė kun. Karolis Liubianecas. Arkivysk. Jurgiui Matulaičiui leidus, jis perdavė jiems Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią ir Amatų mokyklą su internatu, esančius Gerosios Vilties gatvėje. Arkivyskupas J. Matulaitis 1928 m. rugpjūčio 21 d. vienuoliams pavedė ir Šv. Stepono bažnyčią.

Hermanas Jonas Šulcas (Hermann Hans Schulz), Lietuvos kunigas salezietis, misionierius, globos namų, amatų mokyklos ir gimnazijos Ruandoje ir Jaunimo sodybos Kretingos r., Kėkštų kaime, steigėjas, gimė 1939 metų spalio 29 dieną Klaipėdos vokiečio liuterono ir katalikės Elžbietos Mockutės, kilusios iš Abakų kaimo (Kretingos rajonas), šeimoje.

1945 metų kovo mėnesį, artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui ir šeimai traukiantis nuo artėjančios Raudonosios armijos, kunigo tėvas žuvo apšaudymo metu. Likusi našle, mama su šeima apsigyveno Liuneburge (Vokietija), kur dar ilgai gyveno ir kunigo vienintelis vyresnis brolis.

Būsimasis kunigas lankė Vasario-16 osios gimnaziją Hiutenfelde , kuri buvo išlaikoma rėmėjų lėšomis. Nenorėdamas „būti pašalintas dėl neramaus būdo“, persikėlė į Saleziečių berniukų gimnaziją Italijoje. Vėliau H. J. Šulcas baigė pedagogiką ir filosofiją Salesiano institute („Instituto Salesiano Feglizzo“) ir įgijo teologijos licenciato kvalifikaciją. 1968 metais buvo įšventintas kunigu.

1969-1971 metais dirbo Vasario 16-osios gimnazijos (Vokietija) kapelionu, bendrabučio vedėju ir sporto mokytoju. Saleziečiams perėmus misiją Brazilijoje, 1971–1975 metais ten ėjo vikaro pareigas, o San Paule dirbo su jaunimu.

Nuo 1978 metų H. J. Šulcas - misionierius Ruandoje. Daugiau apie Ruandą skaitykite čia.

Misionieriaus mamai atsiėmus 60 ha gimtinės žemės Kėkštų kaime, Žalgirio seniūnijoje, Kretingos rajone, 2000 m. kunigas įsteigė Labdaros ir paramos fondą "Jaunimo sodyba". Čia savaitgaliais suvažiuoja ir atostogų metu stovyklauja vaikai ir jaunimas iš socialinės rizikos šeimų, našlaičiai bei kiti vaikai, kuriems reikalinga pagalba. Taip pat vyksta įvairūs mokymai bei seminarai, stovyklos vaikams ir suaugusiems.

Jaunimo Sodyba

Jaunimo Sodyba